Kaip greitai užsitarnauti autoritetą.


Apie mokytojo profesijos prestižą, autoritetą ir reformas Šis rašinys mano mintyse dėliojosi visą savaitę. Taip, vienos partijos švietimui skiria daugiau dėmesio ir pateikia išsamesniųs siūlymų, tuo tarpu kitos apsiriboja tik skambiomis deklaracijomis arba švietimo klausimą nukiša kažkur į užpečkį.

Tačiau panašu, kad daugelis sutaria dėl vieno dalyko — mokytojo profesijos prestižas yra drastiškai smukęs ir būtina kažką daryti, kad situacija keistųsi. Pamenu vienoje apklausų mokytojo darbas kartu su valytojo profesija buvo įvertintas kaip pats nepatraukliausias.

Tuo tarpu mano minėtose apklausose 73 proc.

Alano Andrewso tendencijos

Net 76 proc. Priežastis paprasta — profesija nėra gerbiama, o stresas darbo vietoje didžiulis. Tad akivaizdu, kad partijos programose apie pokyčių būtinybę kalba neveltui. Jų reikalauja ir patys mokiniai, garsiai kalbantys apie tai, kad nenori būti tik faktus kalantys robotukai.

kaip naudotis u matrx užsidirbti pinigų internete

Vis tik drįstu teigti, kad įstatymų reformos išspręstų tik dalį problemų, o situacija nepasikeis, kol tų pasikeitimų varomuoju varikliu netaps patys mokytojai. Problemos šaknys Tad kurgi, tariant liaudiškai, pakastas šuo? Kodėl dabartinė situacija formuoja būtent tokį, o ne kitokį požiūrį mokytoją? Žinoma, lengvai galima būtų viską nurašyti ant jaunosios kartos, kuri esą stokoja pagarbos, nepripažįsta jokių autoritetų ir tingi mokytis. Dalis tiesos šiuose žodžiuose, be abejonės yra, tačiau neretai nutinka taip, kad visa tai, visas toks jaunosios kartos elgesys, tėra pasekmė, o ne problemos priežastis.

Jų smalsumas, noras sužinoti kuo daugiau, poreikis patirti vis kažką naujo paverčia juos įvairiapusiškais žmonėmis. Įvairios bendravimo formos atveria jiems kelius į sėkmę bei plėtrą.

Tai, anot Šv. Augustino, turi būti visų mūsų veiksmų pagrindas ir nesvarbu, ar norėtume kurti, ar griauti. Meilė tokiu atveju turėtų būti ir kiekvienos profesijos pagrindas, savojo pašaukimo pilnutinis išskleidimas. Mokytojo atveju tos meilės reikia ypač — tiek savo dėstomam dalykui, tiek patiems mokiniams, kuriems trokštame perteikti žinias ir gebėjimus.

Jei šioje dėlionėje trūksta bent vieno dėmens veikiausiai verta pripažinti, kad mokytojo darbas nėra tavo pašaukimas.

Kaip tapti autoritetu kolegoms?

Ne kartą teko matyti puikių savo dalyko žinovų, kuriems mokytojavimas būdavo kančia, nes, mylėdami savo dalyką, jie nemylėjo pačių vaikų. Toks mokytojas neretai paprasčiausiai pamiršta, kad jo tikslas nėra tik žinių perteikimas mokiniui, o ir mokinio gebėjimų ugdymas, žmogiškų santykių, pagrįstų abipuse pagarba, sukūrimas. Dar Antanas Smetona savo raštuose svarstė, kad mokykloje įgytos žinios, jei ilgainiui neatnaujinamos, galiausiai išsenka.

Tad ne išsenkančių žinių, o ilgam liekančių gebėjimų ugdymas turėtų būti pagrindinis tikslas. Lygiai taip pat teko susidurti ir su mokytojais, kurie myli vaikus, tačiau pats jų dėstomas dalykas jiems nekelia didelių kaip greitai užsitarnauti autoritetą.

šiuo metu deponuoja bitkoiną palūkanomis

Jau mano cituotas A. Smetona savo raštuose kalba apie tai, kad artistas, baigęs konservatoriją ir nustojęs praktikuotis, galiausiai virsta muzikpalaikiu. Taip, binomo dvejetainių parinkčių apžvalgos tokio mokytojo mokinys gal ir gaus daugiau žmogiškosios šilumos, tačiau vargu ar užsiaugins tvirtesnius sparnus, rengdamasis savarankiškam skrydžiui po mokyklos baigimo.

Priešingai, iš mokyklos jis išsineš tik daug iškaltų faktų, kuriuos žinoti neva reikalauja programa, ir instrumentinį požiūrį į žinias mokytis reikia, nes bus egzaminas, o jį reikia išlaikyti, nes nori įstoti į universitetą, o ten mokytis reikia tik todėl, kad vėliau gautum darbą ir uždirbtum pinigų. Tokiu atveju išsilavinimo siekiama ne dėl savo asmenybės ugdymo, o paprasčiausiai siekiant materialinių tikslų. Tad iš viso žinijos bagažo galima išmesti viską, kas neteikia praktinės naudos.

Būtent taip kyla vadinamasis civilizuotų barbarų pavojus. Galiausiai trečioji ir daugiausia žalos daranti mokytojų kategorija yra vadinamieji mokytojai iš atsitiktinumo arba iš reikalo. Tai tokie specialistai, kurie nejaučia didelės meilės nei vaikams, nei dėstomam dalykui. Tokie mokytojai mokykloje dirba tik todėl, kad mano, jog kito darbo paprasčiausiai negautų. Iš jų lūpų dažnai skamba įvairiausi skundai tiek dėl mokinių, tiek dėl paties darbo.

  1. Gyventi baltame name | Žmonėskrendusuryanair.lt
  2. Dvejetainių parinkčių strategijos valanda
  3. Perkamo bitkoino likvidumas
  4. Kontaktai Kaip tapti autoritetu kolegoms?

Pedagogikos studijas jie veikiausiai baigė ne iš atlikti užduotis bitkoinams, o atsitiktinai, nes nieko kito nesugalvojo, o galbūt kitur neįstojo. Pats mokytojavimas jiems yra kančia, apie kurią jie noriai kaip greitai užsitarnauti autoritetą kiekviena akimirka. Jie įsivaizduoja, jog visas pasaulis turėtų jiems lankstytis iš dėkingumo, kad jie prisiėmė šią nepakeliamą naštą.

O galbūt turėtų būti atvirkščiai ir mokytojas turėtų dėkoti tėveliams už tai, kad šie jam patiki tokį svarbų uždavinį — ugdyti jų mylimą atžalą? Dar viena problema yra visiškas autoriteto sąvokos diskreditavimas. Taip, dera pripažinti, kad jaunoji karta jau veikiausiai auga laikais, kai tokie veikėjai kaip Michelis Foucault yra laikomi nebe autoritetais, o balsais prieš visus autoritetus. Taip sugriaunamas ir tradicinis mokymosi modelis, kai mokytojas yra laikomas meistru, o mokinys — jo pagalba meistrystės siekiantis pameistrys.

Ne, nuo šiol visi yra lygūs — visos nuomonės yra vienodai vertingos, o tiksliau — vienodai nevertingos. Mokytojas šiuo atžvilgiu yra viršesnis nebent tuo, kad mokia įtikimiau ginti savo poziciją ir pasitelkti daugiau šaltinių. Tačiau tai nieko nepasako apie jo pozicijos teisingumą ar klaidingumą.

Be to, visa istorija ir jos perduodamos tradicijos bei papročiai tampa tik nusikaltimų suvestine, iš kurios gniaužtų dera išsivaduoti vedant skardžiabalsiams emancipacijos šaukliams.

Ar tikrai būnant opozicijoje Seime nėra kas veikti? Gerbiu Tado apsisprendimą rinktis verslą be politinio užnugario. Kiekvienas Seimo narys viešai prisiekia skirti tautos atstovo pareigoms visą energiją ir sugebėjimus.

Mokiniai imami mokyti ne ieškoti tiesos, o tarsi sofistai įvaldyti iškalbos meną, kuris leistų apginti bet kokį įsitikinimą. Tačiau prie autoriteto sąvokos diskreditavimo stipriai prisideda ir patys mokytojai.

Kaip tai nutinka, paklausite? Ogi paprasčiausiai tuomet, kai autoritarinis klasės valdymas yra supainiojamas su autoritetu.

Nuorodos kopijavimas

Mokytojas turi suvokti, kad vien dėl savo užimamos pozicijos jis dar jokiu būdu negali būti laikomas autoritetu. Mokinių pagarbą reikia užsitarnauti nuoširdžiomis pastangomis ir darbu. Tuo tarpu autoritarinis klasės valdymas dažniausiai turi dvejopą poveikį — sukelia stipresniųjų norą maištauti, o silpnesniuosius priverčia paklusti iš baimės. Juk paklusnumas mokytojui iš baimės būti nubaustam toli gražu nereiškia, kaip greitai užsitarnauti autoritetą mokytojas yra gerbiamas.

Kokių pokyčių reikėtų?

Pranešti klaidą

Akivaizdu, švietimo sistema susiduria su nemenkais iššūkiais. Tačiau vien diagnozuoti tuos iššūkius ir nustatyti negalavimo simptomus neužtenka. Visa tai taptų tik beprasmiu skundu, jei nebūtų pateikta ir paskutinė  dalis — ateities vizija, kuri ir gali tapti tų taip reikalingų pokyčių įkvėpėja. Tad koks gi turėtų būti mokytojas ir kokia turėtų būti švietimo sistema? Savaime suprantama, toks, kuris myli pačius vaikus ir savo dalyką, kuris savo entuziazmu geba uždegti noru mokytis ir pačius vaikus.

Toks, kuris visų pirma gerbia patį mokinį kaip besivystančią asmenybę, o ne kaip greitai užsitarnauti autoritetą kaip į tuščią popieriaus lapą, kurį reikia prirašyti įvairiausios informacijos.

Gendrutis Morkūnas kadaise rašė turįs didelę svajonę — kad vaikus suaugusieji laikytų tuo, kuo jie yra — žmonėmis. Kad neprimintų, jog reikia valgyti.

dvejetainių opcionų strategija 75

Užsidirbti pinigų piniginėje internete su mažiukais nekalbėtų kaip su viščiukais. Morkūnas, kurį tikrai galima įvardyti kaip vaiko orumo gynėją.

Tas pats rūpėjo ir Januszui Korczakui, kurio begalinė meilė vaikams Antrojo pasaulinio karo metais atvedė į Treblinkos dujų kameras. Korczakas, vadovavęs našlaičių prieglaudai, aprašo situaciją, kai šalies vadovu, mirus karaliui, tampa berniukas Matas. Korczako knyga yra himnas vaikų svajonėms, t. Šie žodžiai puikiai siejasi su Evangelijoje pagal Matą esančiais Jėzaus žodžiais, kad tie, kas neatsivers ir netaps kaip vaikai, gali nesitikėti vietos Dangaus Karalystėje.

Mt 18, Tai nėra raginimas suvaikėti, tai — blaivus suvokimas, kad vaikai yra atviresni, imlesni, jų dar nėra užvaldžiusi pragmatiškumo ir cinizmo, atmetančio bet kokius idealus kaip tuščius svaičiojimus, dvasia. Gilberto Keitho Chestertono eilėraštyje piešiamas drakonas, kuriam būtina skelbti karą, jiems yra realus, tuo tarpu suaugusiesiems gėrio ir blogio skirtis dažnai yra paprasčiausia konvencija. Vaikai dega noru pažinti, jie daug klausinėja, o suaugusieji jau mano viską žiną ir taip neretai pasmerkia save dvasinei stagnacijai.

Su ta pačia problema neretai susiduria ir mokytojai, kuriuos vilioja pagunda laikyti save viską žinančiais ir neklystančiais, tikėti, kad jau viskas išmokta ir tobulėti jau nėra kur.

Tobulėkime kartu. Jupiterio padėtis Zodiako ženkluose: kokioje gyvenimo sferoje jūsų laukia sėkmė?

Priešingai, geras mokytojas savo siela turi būti vaikas — atviras pasauliui, mokantis džiaugtis, nuolat tyrinėjantis ir suvokiantis, kad jam dar reikia augti ir augti. Galime daug svajoti, galime nuolatos kartoti šūkį, kad jaunimas yra mūsų ateitis, tačiau be realių darbų visa tai ir liks tik tuščia skanduotė.

Korczakas moko, kad, norint keisti visuomenę, darbus reikia pradėti nuo pačių jauniausiųjų. O mokykla kaip tik gali būti ta erdve. Tiesa, čia pat Karaliui Matui primenama, kad reformų kelias yra sunkus, ir kaip greitai užsitarnauti autoritetą jas mokama sunkiu darbu, krauju ir ašaromis. Taip, reformos ant popieriaus ir reformos realybėje yra du skirtingi dalykai, tačiau vien dėl to atsisakyti noro ir troškimų keistis ir keisti yra beprasmiška.

Lygiai taip yra ir kalbant apie mokyklą — galima popieriuje braižyti šviesios ateities vaizdus, tačiau tai nereiškia, kad viskas bus taip gražu tą reformą įgyvendinus. Korczako knygos herojus žurnalistas į pirmąjį vaikų parlamentą susirinkusiems delegatams primena, jog jokiu dekretu nepasieksi, kad žmonės taptų angelais ar burtininkais, jog neįmanoma, kad kiekviena diena būtų Helovynas ir kad vaikai negali kiekvieną dieną eiti į cirką. Lygiai taip pat dekretais nesugrąžinsi mokytojo profesijos prestižo, įstatymais nebus reabilituota autoriteto sąvoka, o mokytojai netaps labiau mylintys.

Nors reformos ir yra reikalingos, pokyčių norėti ir juos inspiruoti turi patys mokytojai, ir viso to pradžia turi būti mokykla, o tiksliau — net konkretus kabinetas, o ne ministerija.